Atrodo, kad Lietuvoje nėra nė vieno kampelio, kurio neaplaukė entuziastingi baidarininkai. Ir vis dėlto, net patyrusiems gamtos mylėtojams Aukštaitija dar turi ką pasiūlyti. Ne garsiais vardais, ne turistų minia pramintais takais, o tyliais vingiais, šimtmečius skaičiuojančiais miškais ir netikėtais upių charakteriais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti – bet tik iš pirmo.
Neatrastos Aukštaitijos upės – kas slypi toliau nuo Šventosios?
Kai išgirstame žodį „Aukštaitija“, pirmiausia į galvą šauna Šventoji – viena ilgiausių ir gražiausių Lietuvos upių. Tačiau yra ir kitų, ramesnių, bet ne mažiau vertų dėmesio. Kai kurios jų teka kaip gyvi paveikslai, kitos – kupinos techninių iššūkių, reikalaujančių daugiau įgūdžių. Būtent tokios upės traukia patyrusius plaukikus, ieškančius naujų emocijų ir kitokios tylos.
Srovė, kuri neleidžia atsipalaiduoti: Vyžuona
Ši nedidelė upė dažnai lieka šešėlyje, bet be reikalo. Ji vingiuoja tarp kalvų, tankių miškų ir pievų, kurios alsuoja laukine gamta. Vyžuona išsiskiria tuo, kad jos srovė gana aktyvi, ypač po lietaus. Tai reiškia, kad net trumpas plaukimas tampa ištisa patirtimi. Medžių šakos, netikėti posūkiai, akmenys ir rąstai – tai ne tik kliūtys, bet ir žaidimo dalis. Tiems, kurie jaučiasi ramiai tik su patikimais ir manevringais irklais rankose, tai gali būti vienas maloniausių atradimų.
Užmirštas Aukštaitijos perlas: Sita
Sita teka Utenos ir Anykščių rajonuose. Tai – tikra dovana ieškantiems ramybės ir unikalumo. Upė siaura, tačiau dėl to dar įdomesnė. Kartais ji primena sodo takelį tarp nendrių ir senų liepų. Sitos maršrutas tinka ne tik patyrusiems, bet ir tiems, kurie plaukia dėl estetikos, ne adrenalino. Įdomu tai, kad ši upė kartais pereina į smulkius ežerėlius ar pelkines zonas, todėl orientacija tampa iššūkiu. Bet būtent dėl to ją taip mėgsta tie, kurie pavargo nuo „standartinių” trasų.
Neprognozuojama ir gyva: Jara
Ši upė – ne kiekvienam. Jara, ypač pavasarį, pasipuošia galinga srove ir akimirksniu gali pakeisti nuotaiką nuo romantiško pasiplaukiojimo iki aktyvaus sportinio iššūkio. Jos tėkmė varijuoja: vienur – vos pajudanti ramybė, kitur – staigūs verpetai. Patyrusiems plaukikams tai – galimybė „prisijaukinti“ vandenį iš naujo. Tiesa, Jaros upėje verta būti pasiruošus netikėtoms kliūtims, todėl tai puikus pasirinkimas tiems, kurie baidares renkasi ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl patirties.
Romantiškas atradimas dviem: Buka
Buka dažnai vadinama viena gražiausių Aukštaitijos upių. Plaukti ja – tarsi keliauti laiku. Senos sodybos, pavienės liepos, užmirštos prieplaukos ir tylūs ežerai sudaro ypatingą atmosferą. Tai – upė tiems, kurie nori pasislėpti. Ją rekomenduoja ir romantikai, ir pavieniai keliautojai, kurie vertina tylą. Bukos pakrantėse galima rasti ir jaukių vietų nakvynei, tad tai puikus pasirinkimas dviem dienoms.
Mažiau žmonių, daugiau gamtos: Apaščia
Apaščia – viena iš tų upių, apie kurias kalba tik žinovai. Ji teka Biržų apylinkėse ir išsiskiria savo natūralumu. Šioje upėje retai sutiksi kitų plaukikų, todėl kelionė tampa beveik meditacija. Pakrantės dažnai – laukinės, su gyvūnų pėdsakais, o rytai – apgaubti rūku. Patyrę plaukikai čia randa ne tik fizinį, bet ir dvasinį iššūkį. Tai viena tų vietų, kurios sugrąžina pojūtį, kad viskas dar tikra.
Ne tik upės – visos patirties dalis
Patyrusiam keliautojui svarbu ne tik upės srovė ar kraštovaizdis. Visą patirtį sudaro ir organizacija, ir nakvynės galimybės, ir net tai, kaip su tavimi bendrauja nuomos paslaugų teikėjai. Aukštaitijoje ši kultūra jau subrendo – galima rasti nuomotojų, kurie ne tik išnuomoja baidares, bet ir padeda suplanuoti visą kelionę nuo A iki Ž, pasiūlo stovyklavietes, pasirūpina transportu, o kartais net palieka paruoštą malkų glėbį vakaro laužui.
Tokie sprendimai tampa tikru lobiu tiems, kurie keliauja ne pirmą kartą ir ieško daugiau nei tik plaukimo galimybės. Galiausiai, nors baidarių maršrutai Aukštaitijoje vis dar daug kam atrodo pažįstami, kiekvieną sezoną čia galima atrasti ką nors visiškai naujo – jei tik pasiryžtama išeiti iš įprasto maršruto ribų.
