Draugė ką tik įsigijo butą naujame rajone. Kolega pasiėmė BMW lizingu. Pusbrolis stato namą. Socialiniuose tinkluose – nuotraukos iš naujų virtuvių, garažų, terasų.
O tu sėdi nuomojamame bute, važinėji dešimties metų senumo automobiliu ir galvoji: ar kažkas su manimi negerai?
Ne. Su tavimi viskas gerai. Tiesiog gyveni savo tempą – ir tai yra visiškai normalu.
Spaudimas, kurio niekas neužsakė
Kažkuriuo momentu visuomenė nusprendė, kad trisdešimtmetis privalo turėti nuosavą būstą, naują automobilį ir atostogauti bent du kartus per metus. Iš kur atsirado ši taisyklė – niekas tiksliai nežino. Bet ji egzistuoja, ir jos spaudimą jaučia daugelis.
Problema ta, kad realybė nesutampa su lūkesčiais.
Vidutinis būstas Vilniuje kainuoja virš dviejų šimtų tūkstančių eurų. Naujas automobilis – nuo dvidešimties. Pridėkime baldus, remontą, draudimus. Suma, kurią „turi turėti” trisdešimtmetis, lengvai viršija pusę milijono.
Kiek trisdešimtmečių Lietuvoje uždirba tiek, kad galėtų visa tai įpirkti be finansavimo? Vienetai.
Alternatyva: planavimas vietoj panikos
Štai kas iš tiesų svarbu – ne tai, ar turi butą, o tai, ar turi planą.
Planas gali atrodyti įvairiai. Vienam – kaupti pradiniam įnašui ir po penkerių metų imti būsto paskolą. Kitam – investuoti ir nuomotis, kol portfelis pasieks kritinę masę. Trečiam – pradėti nuo mažesnių žingsnių.
Tie mažesni žingsniai dažnai ignoruojami. Visi kalba apie būsto paskolas, bet retai kas pamini, kad kartais protingiau pradėti nuo ko nors paprastesnio.
Kai automobilis tampa investicija, o ne išlaida
Paradoksas: automobilis yra vienas greičiausiai nuvertėjančių pirkinių. Bet tam tikrose situacijose jis gali būti raktas į didesnes pajamas.
Žmogus, dirbantis nuotoliniu būdu iš namų – galbūt automobilio nereikia. Žmogus, kurio darbas reikalauja mobilumo – kita istorija.
Pardavimų vadybininkas be automobilio. Statybų prižiūrėtojas, kuris negali nuvykti į objektą. Gydytojas, kuris budėjimui turi atvažiuoti per dvidešimt minučių. Jiems automobilis nėra prabanga – tai darbo įrankis.
Tokiais atvejais paskola automobiliui gali būti ne išlaida, o investicija. Jei automobilis leidžia uždirbti daugiau, nei kainuoja jį išlaikyti – matematika veikia.
Būsto įrengimas: paslėpta finansinė praraja
Nusipirkai butą. Sveikinu. Dabar prasideda tikroji istorija.
Naujos statybos būstai dažniausiai perduodami su bazine apdaila arba visai be jos. Grindys, durys, santechnika, elektra, virtuvė, vonios kambarys – visa tai papildomai.
Finansų ekspertai skaičiuoja: vidutiniškai būsto įrengimui reikia 300–500 eurų už kvadratinį metrą. Šešiasdešimties kvadratų butas – nuo aštuoniolikos iki trisdešimties tūkstančių eurų.
Dauguma žmonių šią sumą nuvertina. „Įsirenginsime palaipsniui” – populiarus planas, kuris realybėje virsta gyvenimu tarp dėžių ir neužbaigtų sienų.
Vartojimo paskola būsto įrengimui – vienas būdų išvengti šio chaoso. Iki trisdešimt tūkstančių eurų, iki dešimties metų grąžinimo terminas, be turto įkeitimo. Tai leidžia įsirengti iš karto ir gyventi normaliai, o ne „laikinai”.
40 procentų taisyklė
Lietuvos bankas nustato: finansiniai įsipareigojimai negali viršyti keturiasdešimties procentų pajamų. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis du tūkstančius eurų, įmokoms gali skirti iki aštuonių šimtų.
Ši taisyklė egzistuoja ne tam, kad trukdytų, o tam, kad apsaugotų.
Statistika negailestinga: didžioji dalis asmeninių bankrotų įvyksta ne dėl staigių nelaimių, o dėl palaipsnio perkreditavimo. Paskola čia, lizingas ten, kreditinė kortelė – ir vieną dieną suvoki, kad darbas nebereikalingas tau, o tavo skoloms.
Keturiasdešimt procentų – tai lubos, ne tikslas. Kuo mažesnė dalis pajamų atiduodama įsipareigojimams, tuo daugiau laisvės.
Kada skolintis protinga
Skola nėra blogis. Bloga skola – tai skola, kuri neduoda vertės.
Protinga skola – ta, kuri:
- Padidina pajamas (automobilis darbui, kvalifikacijos kėlimas)
- Sukuria ilgalaikę vertę (būstas, kuriame gyvensi)
- Taupo daugiau nei kainuoja (renovacija, kuri sumažins šildymo sąskaitas)
Neprotinga skola – ta, kuri:
- Finansuoja vartojimą, kurio iš tiesų nereikia
- Viršija pajamų galimybes
- Neturi aiškaus grąžinimo plano
Skirtumas – ne sumoje, o tiksle.
Istorija, kuri baigėsi gerai
Pažįstamas, trisdešimt dveji. Prieš trejus metus gyveno nuomojamame bute, važinėjo senu Golfu, turėjo nedidelių santaupų.
Jo planas atrodė taip:
- Pirmais metais – paskola automobiliui. Ne prabangiam, bet patikimam. Tai leido pakeisti darbą į geriau mokamą, kuris reikalavo mobilumo.
- Antrais metais – didesnės pajamos leido taupyti pradiniam įnašui. Tuo pačiu metu paėmė nedidelę paskolą baldams – senajame bute vis tiek reikėjo kažko sėdėti.
- Trečiais metais – būsto paskola. Pradinis įnašas surinktas, pajamos pakankamai stabilios.
Šiandien gyvena nuosavame bute, su įrengtomis patalpomis, patikimu automobiliu. Finansiniai įsipareigojimai – trisdešimt du procentai pajamų. Erdvė kvėpuoti.
Tai ne istorija apie turtingą žmogų. Tai istorija apie planą.
Ko galima išmokti
Pirma: nėra vieno teisingo kelio. Tai, kas tinka draugui, gali netikti tau.
Antra: maži žingsniai veda į didelius tikslus. Nebūtina iš karto turėti visko – svarbu judėti teisinga kryptimi.
Trečia: finansavimas yra įrankis, ne priešas. Klausimas ne „ar skolintis”, o „kam skolintis” ir „kiek sau galiu leisti”.
Ketvirta: laikas yra tavo pusėje. Trisdešimt metų – ne pabaiga, o pradžia. Dar bus ir butas, ir automobilis, ir terasa. Bet tik tada, kai bus tinkamas laikas.
O kol kas – turėk planą. Tai svarbiau nei turėti raktus.
