Dar prieš penkiolika metų panaudotas kepimo aliejus buvo problema, kurią reikėjo spręsti. Šiandien tai yra žaliava, dėl kurios konkuruoja perdirbimo įmonės visoje Europoje. Šis pokytis – ne atsitiktinumas, o tiesioginė pasekmė griežtėjančių aplinkosaugos reguliavimų, augančios biodegalų paklausos ir besikeičiančios energetikos rinkos.
Europos biodegalų rinka: skaičiai ir tendencijos
Europos Sąjungoje transporto sektorius sukuria apie ketvirtadalį visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Siekdama mažinti šį rodiklį, ES nuosekliai didina biodegalų privalomo primaišymo kvotas. Pagal dabartines direktyvas, vis didesnė transporto kuro dalis turi būti pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, įskaitant perdirbtą panaudotą aliejų.
Tai reiškia, kad paklausa biodegalų žaliavai – ypač panaudotam kepimo aliejui (UCO – Used Cooking Oil) – nuolat auga. UCO yra viena vertingiausių žaliavų, nes iš jos pagaminti biodegalai generuoja vadinamuosius „dvigubus kreditus” pagal ES tvarumo skaičiavimo metodiką. Perdirbėjams tai reiškia didesnę ekonominę grąžą, o surinkėjams – geresnę kainą už žaliavą.
Lietuvos kontekstas
Lietuva, kaip ES narė, privalo laikytis tų pačių biodegalų reikalavimų. Šalyje veikia kelios stambios biodegalų gamyklos, o mažesnės perdirbimo įmonės orientuojasi į žaliavos surinkimą ir pirminį apdorojimą. Rinka nėra didelė, bet ji auga – ypač dėl to, kad vis daugiau maitinimo įstaigų suvokia, jog panaudotas aliejus turi vertę ir yra paklausus.
Vis dėlto ne visas panaudotas aliejus Lietuvoje surenkamas. Dalį – ypač iš mažų kavinių, užkandinių ir greitojo maisto taškų – vis dar patenka į kanalizaciją arba buitines atliekas. Tai reiškia, kad rinkoje yra neišnaudotas potencialas tiek surinkėjams, tiek maitinimo verslui.
Kaip tai veikia ekonomiškai
Panaudoto aliejaus rinkos kaina svyruoja priklausomai nuo paklausos, sezono ir kokybės. Paskutiniais metais kainos laikėsi stabiliai aukštame lygyje dėl augančios biodegalų paklausos. Tai reiškia, kad maitinimo įstaigos, kurios anksčiau mokėjo už atliekų išvežimą, dabar gali gauti kompensaciją arba bent jau nemokamą surinkimo paslaugą.
Naudoto aliejaus surinkimas iš restoranų ir kitų maitinimo įstaigų šiame kontekste tampa ne kaštų punktu, o pajamų šaltiniu arba bent jau nuliniu kaštų procesu. Restoranui tai reiškia: vietoj mokėjimo už atliekų tvarkymą – nemokamas surinkimas arba net simbolinis atlygis už žaliavą.
Surinkėjų verslo modelis
Tarpininkai ir surinkėjai atlieka esminį vaidmenį šioje grandinėje. Jie investuoja į logistiką – transportą, talpas, maršrutų planavimą – ir uždirba iš skirtumo tarp surinkimo kainos ir pardavimo kainos perdirbėjams. Kuo efektyvesni maršrutai ir kuo didesni surinkimo kiekiai, tuo pelningesnis verslas.
Aliejaus atliekų supirkimas yra verslo modelis, kuriame pelningumas priklauso nuo masto, logistikos efektyvumo ir gebėjimo užtikrinti pastovią žaliavos kokybę. Sėkmingi surinkėjai kuria ilgalaikius santykius su maitinimo įstaigomis, siūlo patikimą ir reguliarų aptarnavimą ir taip užsitikrina stabilų žaliavos srautą.
Kokybė ir atsekamumas
ES reguliavimai vis labiau akcentuoja žaliavos atsekamumą – perdirbėjai privalo įrodyti, kad biodegalai pagaminti būtent iš panaudoto aliejaus, o ne iš pirminio augalinio. Tai reiškia, kad visa surinkimo grandinė turi būti dokumentuota: nuo restorano iki perdirbimo gamyklos. Profesionalūs surinkėjai tai užtikrina automatiškai, pateikdami skaidrią dokumentaciją kiekvienam surinkimui.
Ateities perspektyvos
Biodegalų rinka artimiausią dešimtmetį tik augs. ES „Fit for 55″ paketas numato dar ambicingesnių tikslų, o aviacijos ir jūrų transporto sektoriai pradeda naudoti tvarų kurą, kurio gamybai taip pat reikalingas panaudotas aliejus. Tai reiškia, kad UCO paklausa didės, o kartu augs ir surinkėjų bei maitinimo įstaigų galimybės.
Verslui – tiek restoranams, tiek surinkėjams – tai signalas, kad panaudotas aliejus nėra šalutinis produktas, su kuriuo reikia „susitvarkyti”. Tai strateginė žaliava, turinti ilgalaikę vertę augančioje rinkoje.
